Kelionė į Anykščius

 

Mano ir Aušros turistinės kelionės prasidėjo tą pačią vasarą, kai grįžome iš Nidos. Liepos mėn. pabaigoje, iki atostogų pabaigos buvo likusios vos kelios dienos, todėl nusprendžiau įtikinti žmoną, pabandyti pakeliauti automobiliu ir aplankyti mažiau mums žinomas Lietuvos vietoves, nakvojant palapinėje. Nors žmona pesimistiškai žiūrėjo į mano norą, bet ji sutiko važiuoti su ta sąlygą, kad kelionės planavimas guls ant mano pečių. Aš norėjau keliauti į Aukštaitiją, o tiksliau į Anykščius ir pakeliui aplankyti įdomias vietas ar lankytinus pobjektus. Taigi pradėjau ieškoti informacijos internete. Nors kelionę ėmiausi planuoti, tačiau iš esmės ši kelionė buvo neplanuota mūsų atostogų laikotarpiui. Todėl iki šiol pirmąją mūsų kelionę mes vadiname „Neplanuota kelione“, nes jai dar trūko ir tinkamo pasiruošimo, bet apie visą kelionės eigą skaitykite toliau.

 

Žmona užsiminė, kad ji norėtų pasidairyti po dvarus, o mane labiau domino kapinės, tiksliau Lietuvos kapinėse palaidoti kariai-savanoriai, kurie žuvo gindami savo valstybę 1919–1923 m. Taip pat mane domina įvairiose Lietuvos vietose pastatyti paminklai žuvusiems kariams arba Nepriklausomybei paminėti. Nors surinkau daug informacijos ir susidėliaujau preliminarų planą, tačiau išvažiavus iš Kauno kelionės planas koreguodavosi vos ne prie kiekvieno objekto, tad galima sakyti improvizuodavome. Dėl laiko stokos ar nuovargio praleisdavome kai kuriuos objektus, o kai kuriuos objektus aplankydavome iš anksto neplanavę.

 

Į kelionę išvažiavome lengvuoju automobiliu Audi A4, anksti ryte. Į Anykščius pasukome per Jonavą. Prie Jonavos planavau aplankyt Žiemių dvarą, bet jis buvo truputį šone, tad nusprendėme jį aplankyti grįžtant, bet jo taip ir neaplankėme, nes dėl kelionės nuovargio skubėjome namo. Prie Jonavos pirmasis mūsų kelionės objektas buvo Skarulių Šv. Onos bažnyčios kapinaitėse palaidotų dviejų karių kapai. Toliau greitkeliu važiavome link Ukmergės ir nusukome į Veprius. Labai patiko į šį miestelį vedantis vingiuotas ir ramus vietinis keliukas. Apskritai kelionių po Lietuva metu pamačiau kokie skirtingi, bet tuo pačiu įdomus gali būti keliai. Vienur siauri ir vingiuoti, kad dvi mašinos negali apsilenkti kitur, kitur važiuoji kaip per tramplynus.

 

Mes tuo metu neturėjome navigacijos ir šiuo metu jos nenaudojame, nes žymiai įdomiau važiuoti stebint žemėlapį. Nors ir atsiranda papildomų pykčių (aš vairuodavau, o žmona būdavo mano šturmanė), bet orientavimasis pagal žemėlapį padeda pajusti kelionės planavimo malonumą, nes tenka pačiam rinktis maršrutus.

 

Vepriuose po nedidelių klaidžiojimų radome „dvarą“, kuris buvo pasislėpęs tarp gyvenamųjų namų. Dvaro pastatas atrodė apšiuręs, pats pastatas nedidelis, bet kaip pasvajojame su žmona tokio dydžio dvariukas būtų visai nieko ir mums. Dvaras įsikūręs prie vandens telkinio. Bevažinėdami Vepriuose matėme vietinį turgelį kokių galima išvysti daugelyje Lietuvos miestelių. Iš Veprių planavome važiuoti į Deltuvą, kurios kleboniją norėjau įamžinti kaip liudytoją vieno iš pirmųjų Lietuvos kariuomenės artilerijos mūšio liudytoją. Išvažiuojant iš Veprių, pamačiau įdomią koplytėlę, kurią bematant įamžinau. Tai buvo Baro konfederacijai skirta koplytėlė. Deltuvoje kaip tyčia tuo metu tvarkė pagrindinę gatvę, tad reikėjo aplinkui sukti ratą ir prie klebonijos privažiavome iš kitos pusės. Kleboniją įamžinau iš visų pusių, o ypatingai fotografavau tą vietą, į kurią pataikė 1919 m. kovo 28 d. paleistas vienas iš pirmųjų Lietuvos kariuomenės artilerijos sviedinių. Sviedinio indas pataikė į tuo metu ten buvusį raudonarmiečių dalinio štabą. Sviedinio indas nesprogo, bet gerokai išgasdino ten įsikūrusius raudonarmiečius. Iš Deltuvos aš su žmona patraukėme tiesiai į Ukmergę kur laukė senosios kapinės, ir jose palaidoti kariai-savanoriai. Žemėlapyje schematiškai buvo pažymėtos kelios kapinės, tad vėl teko su Audi pasisukioti ir ieškoti mūsų tikslo. Teko pakalbinti ir vietinius gyventojus. Buvo labai karšta diena, tad toks klaidžiojimas mano žmonai nelabai patiko, bet mano lūkesčiai buvo pateisinti. Ukmergės kapinėse kariams pastatytas didelis ir gražus, tamsaus marmuro paminklas, o šalia jo keliomis eilėmis išrikiuota gausybė kryželių. Pagrindinį paminklą nufotografavus, taip pat fotografavau kiekvieną kario kryželį. Nesvarbu ar karys žuvęs Nepriklausomybės kovų metu, ar vėliau, taip pat nesvarbu kiek daug yra kryželių su nežinomo kario užrašu, bet fotografavau kiekvieną iš jų, bent dėl jų žygdarbio galiu pasilenkti ir įamžinti jų poilsio vietą. Nufotografavęs kryželius nuskubėjau į mašiną, kur manęs nekantriai laukė žmona ir nurūkome toliau. Kitas mūsų tikslas buvo Taujėnų dvaras, kuris buvo tos išvykos perliukas. Dvaras ir jo aplinka labai gražiai sutvarkyta. Tokioje aplinkoje apima teigiamos emocijos. Mes kaip kokie kaimietukai, nedrąsiai elgėmės dvaro teritorijoje. Žinojome, kad dvaras yra privatus, tačiau nedrąsiai vaikščiojome aplinkui ir nedrąsiai fotografavome. Kituose vėlesniuose išvykose mes taip „nesicackinome“ ir žymiai drąsiau vaikščiodavome po dvarus ir jų teritorijas. Iš Taujėnų pasukome link Kavarsko. Važiavome žvirkeliu. Kavarske patiko pravažiuojant matyta hidroelektrinė. Pravažiavę Kavarską važiavome link Anykščių gražiu asfaltuotu keliu. Nors pradžioje neplanavome, tačiau prie Anykščių nuvažiavome prie Šventosios upės atodangos, kurios nuorodą pamatėme prie pat Anykščių. Tiesa atodanga įspūdžio nepadarė. Turėčiau paminėti, kad mūsų kelionė nebuvo gerai organizuota, nes pavyzdžiui prie Puntuko taip ir nenuvažiavome nors jis buvo ranka pasiekiamas. Atvažiavę į Anykščius su automobiliu pasisukiojome centre ir nuėjome papietauti į vieną kavinukę. Pavalgę pasivaikščiojome centre, kuris sudarė gerai prižiūrimo miestelio įspūdį. Nuėjome prie bažnyčios, tačiau į bokštą nepakilome, nes tuo metu man atrodo, kad nebuvo tokios galimybės. Nors jeigu dar kada artimoje ateityje važiuosiu į Anykščius norėčiau būtinai pakilti ir iš aukštai apžvelgti Anykščių apylinkes. Taip pat labai patiko pasivaikščiojimas mediniu pėsčiųjų taku palei Šventosios upę. Eidami juo grožėjomės ne tik upe ir gamta, bet apžvelgdavau ir šalia tako gyvenančių žmonių kiemus ir gyvenamąją aplinką. Prie tako buvo nedidelis Okuličiūtės dvarelis, kurį apžiūrėjome iš išorės. Tiesa jis po Taujėnų dvaro atrodė skurdus, bet tvarkingas. Anykščiuose aplankėme Laimės žiburį, kuris stovi kalnelio viršuje. Laimės žiburys tarsi atminimo paminklas žymiam rašytojui Jonui Biliūnui, kuris pastatytas virš rašytojo kapo. Anykščių kapinėse įamžinau taip pat du kryželius, skirtus žuvusiems savanoriams, tačiau dar dviejų kryželių nepavyko rasti. Jau artėjo vakaras, tad turėjome paskubinti savo kelionę, nes dar reikėjo susirasti vietą kur nakvoti. Tądien dar planavome aplankyti netoli Anykščių esantį Burbiškio dvarą, tačiau mes patyrėme nusivylimą, nes kai nuvažiavome dvaras buvo rekonstruojamas ir uždarytas. Taigi nusprendėme daugiau objektų neieškoti, o ieškoti nakvynės vietos. Žemėlapyje, kuriame nusipirkau, prie Rubikių ežero buvo nurodyta daug mažų palapinių. Aš kaip nepatyręs keliautojas pagalvojau, kad ten pažymėti kempingai, bet iš tikrųjų ten buvo tik stovyklavietės. Kaip tyčia buvo penktadienio vakaras. Mes pradėjome blaškytis važinėdami keliu palei Rubikių ežerą. Kai tik rasdavome stovyklavietę, taip joje būdavo pilna žmonių arba jau link jų važiuojančias mašinas. Kai kuriose stovyklavietėse grojo tranki muzika. Aš su Aušra pradėjome pyktis, kad iki galo nesuplanavome nakvynės, jau ir man buvo neramu, nes visur užimtos stovyklavietes, o mes norime pailsėti. Et, visgi pagalvojau, kad kažkur turi būti ramus privažiavimas. Taigi nusprendžiau grįžti truputį tuo keliu, kuriuo atvažiavome ir nusukau žvyrkeliu palei ežerą. Iš pradžių pravažiavome keletą sodybų prie ežero, kuriose kaboje lentelės su užrašu „Privati teritorija“. Neprarasdamas vilties važiavau toliau ir netrukus pamačiau šunkelį, kuris suko link ežero, bet nebuvau užtikrintas, kad privažiuosiu prie pat ežero. Tačiau pasirinkimo nebuvo ir lėtai pasukau mašina važiuoti duobėtų pievos keliuku. Vargais negalais privažiavau miškelį kur nieko nebuvo tik stovyklavimo žymės – besimėtančios šiukšlės. Tad kad ir kaip parodaksalu, bet apsidžiaugiau, nes supratau, kad esame prie ežero. Ir ištikrųjų nusileidę šlaitu priėjome prie ežero pakrantės. Ežeras labai gražus, ramus. Jo viduryje matėsi kelios salos. Įbridome su rūbais pabraidyti, bet netrukus man nuotaiką sugadino ant pėdos pamatyta besiraitanti dėlytė, panaši į slieką. Tad ją nuspyręs šalin stengiausi vienoje vietoje nestovėti ir vis nekantriai dairiausi į krantą.

 

Apsidžiaugę radę privažiavimą prie ežero, nusprendėme ruoštis stovyklavimui. Pasistatėme palapinę, išsidėliojome daiktus ir netrukus keli žvejai pro mus praėjo į tą pačią pakrantę žvejoti išplaukė su valtimi. Mes netrukus nuėjome maudytis, ir kai maudytis ėjau, tai tik įlindau ir išlindau, nes dugnas buvo dumblinas ir dar vienos dėlytės nesinorėjo pamatyti. Išsimaudę vakarojome, Aušra dar rado pievoje mažyte varlytę, kurią ant juokų davė man kaip princui bučiuoti ir nufotografavo tą momentą. Miegot nuėjome, kai dar buvo šviesu, juk buvo vidurvasaris. Buvo nejauku miegoti palapinėje, nors ne pirmą kartą miegojome joje. Kai atsigulėme į palapinę, dar ilgai negalėjome užmigti, nes buvo nejauku. Teko naktį prabusti ir jautėmės labai keistai. Atrodo, kad aplinkui mus spengianti tyla, nes visa gamta buvo nutilusi. Nesigirdėjo nei paukščių, nei kitų gyvūnų. Mus gąsdino ir tai, kad vienu metu kažkas praėjo pro mūsų palapinę, tikriausiai, tai buvo žvejai. Vienu metu kažkoks gyvis netgi užšoko ant palapinės, Aušra dar labiau pradėjo bijoti ir pradėjo mane kalbinti eiti miegoti į mašiną. Ir ji viena būtų nuėjusi, bet mašinoje turėjo būti karšta, o be to per langus irgi būtų galima matyti miegančius žmones. O kažkur tolumoje, iki pusės nakties vyko vakarėlis. Visgi vargais negalais abu išmiegojome iki ryto. Visus nakties vargus kompensavo nuostabus rytas. Saulė švietė nuo ežero. Kai dantis valiausi, netoliese lėtai praskrido kažkoks plėšrus paukštis, o Aušra dar ir išsimaudė ežere. Papusryčiavę ir pailsėję išvykome tęsti savo kelionės. Dar kartą važiavome tuo keliu kur iš vakaro ieškojome nakvynės perpildytose stovyklavietėse. Netoliese pamatėme apžvalgos bokštą, į kurį užlipome pasidairyti po apylinkes. Vaizdas buvo nuostabus, kur akys užmato į visas puses galima dairytis po nuostabią Lietuvos gamtą. Miškai, laukai, ežerai, viskas atrodė nuostabiai ir atsimenu tai iki šiol. Nors pats bokštas neaukštas, tačiau jis stovi ant kalnelio, todėl matosi labai toli. Bokštas pastatytas iš metalinių grotelių, todėl permatomas. Kai į jį lipome ir ant jo vaikščiojome, Aušrai buvo labai nejauku ir net bijojo prie krašto eiti pačiame viršuje.

 

Kitas mūsų objektas buvo Leliūnų dvaras. Aplankėme jį ir aplinkui pasivaikščiojome, tačiau savo išvaizda jis mūsų nesužavėjo. Po Leliūnų važiavome į Aluntos dvarą. Dvaras išskirtinis savo išvaizda, ir be to, jo aplinka prižiūrėta. Pagalbiniai pastatai pastatyti iš sumurytų akmenų. Pasivaikščiojome prie gelynų ir dvaro pastatų. Iš Alantos pasukome į Molėtus. Šioje kelio atkarpoje pirmą kartą gyvenime pajutau ką reiškia važiuoti amerikietiškais kalneliais ne atrakcionuose, o kelyje. Šioje kelio atkarpoje buvo gausybė kalnelių, vingių. Kai tik automobilis pakimba, atrodo, kad ir mūsų kūnai tuoj pradės skristi. Mums net kilo noras kiekvieno kalnelio viršuje „pagazuoti“ ir tada mašina į orą pakildavo dar labiau, o mūsų kūnus prilaikydavo tik diržai. Pasivėžinę linkasmaisiais kalneliais nuvykome į Molėtus. Po Molėtus pasivažinėjome gatvelėmis, papietavome picerijoje ir išvykome link namų. Važiavome keliu link Ukmergės. Pakeliui užsukome į Želvą, kur apsilankiau kapinaitėse ir įamžinau ratu palaidotų karių savanorių kapus, šalia kurių stovėjo nedidelis, bet išsiskiriantis paminklas. Grįžus prie automobilio, kuriame sėdėjo žmona po automobiliu pamačiau didelę balą. Išsigandau, nes variklis buvo įjungtas, veikė kondicionierius, o lauke buvo labai karšta. Pagalvojau, kad gal kondicionierius sugedo, tad likusią kelionės dalį įveikėme be jo. Iš Želvos išvažiavome link Šešuolių. Nors prieš tai maniau, kad galbūt pavyks nuvykti ir į Balninkus, kuriuose yra paminklas Nepriklausomybei, bet nusprendėme vykti tiesiai į Šešuolius. Dalį kelio važiavome žvirkeliu, už savęs palikdami didžiulius debesis dulkių. Šešuolių centre stovi paminklas Lietuvos nepriklausomybei. Jį įamžinau iš visų pusių ir nuvykome toliau. Į viena iš paskutiniųjų suplanuotų objektų – Leonpolio dvarą. Šis dvaras randasi už Ukmergės, važiuojant link Kauno. Įėję į dvaro teritoriją pasijutome labai jaukiai, nors ūkiniai pastatai nebuvo išvaizdūs, o pagrindinis pastatas apleistas. Visgi apėjome dvarą iš visų pusių. Dvarelis labai simpatiškas ir viliojantis. Pasvajojome jeigu jis būtų mūsų, o mes būtume milijonieriai, tai būtų galima labai jaukiai susitvarkyti ir prižiūrėti šį dvarą. Pasisėmę teigiamų įspūdžių važiavome toliau link Kauno. Paskutinis mūsų objektas turėjo tapti Želvių dvaras, tačiau nors kelionė buvo trumpa, tačiau pilna įspūdžių ir varginanti, todėl Želvių dvaro aplankymą atidėjome kitam kartui ir vakarop grįžome į Kauną. Ši kelionė mums pirmoji tokio tipo pažintinė kėlionė, kuri davė teigiamų ir neužmirštamų įspūdžių, kuriuos tikriausiai prisiminsime visą likusį gyvenimą.

 

Šiai kelionei pradėjome ruoštis likus tik kelioms dienoms iki išvykos, tad ją galime vadinti „Neplanuota kelione“, kuri davė pradžią mūsų turistinio laisvalaikio pradžiai. Grįžę namo sutarėme, jog kitais metais vėl keliausime po gražiąją Lietuvą, tik mūsų kelionė bus labiau suplanuota ir organizuota, o ar taip iš tikrųjų tolimesnės mūsų kelionės tapo „Planuotomis“, jūs sužinosite kitų metų kelionės aprašyme.